Ar turite nuoskaudų? Nuoskaudų ant vaikų, tėvų, vyro, draugų ar kolegų? O gal ilgai "neliakote" ir paleidžiate? O gal kaip tik "užsistovi" ir sunku "paleisti" arba laiks nuo laiko išlenda, nors atrodo, kad lyg ir "paleidai"?

Tikrai turiu ir ne viena, stengiuosi neprisimint, nes nu kam save dar labiau kankint

Turiu nuoskaudų, laik nuo laiko išlenda.

Turiu ir ne vieną.

Manau, visi kažkokių turime.... Galime mąstyti, kas būtų jeigu būtų, bet apgalvojus, ką reiktų daryti, kai tų artimųjų nebebus šalia... tai pozityvesnės mintys kompensuoja tas nuoskaudas.

Turiu daug nuoskaudų, bet nenumoju ranka, dirbu su jomis. Naudoju visokias meditacijas, hipnoterapijas, rašymo terapijas. Esu mirusiam tėčiui laišką rašiusi kažkiek dienų.

Turiu, kartais visiškose smulkmenose. Bet va taip psichika reaguoja ir viskas... Gal būtų didesnės, tai eičiau pas psichologą, o dabar suprantu, kad mažmožis, bet ir toliau gyvenimą graužia :D

Ko gero visi daugiau ar mažiau turi. Kad ir kaip sunku, bet jas reikia bandyti paleisti. Dėl savęs, savo vidinės ramybės.

Man atrodo visi turime didesnių ar mažesnių nuoskaudų.

Turiu nemažai. Ir labai sunku paleisti. Ypač iš vaikystės. Ir gal tik dabar suprantu,kad tai įtakoja veliau..kai imi kurti savo šeimą ir pan

Esu patyrusi labai daug nuoskaudų nuo artimo žmogaus. Kartais jos vis dar išlenda iš atminties gilumos, tada mintyse kartoju kaip maldą ,,ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams''...